Popua Naujoji Gvinėja tai pati skurdžiausia ir pavojingiausia šalis žemėje

Mano draugai: Darius, Dainius, Artūras, Genadijus, Gytis ir Robertas sudalyvavo be galo įdomioje kelionėje į Popua Naująją Gvinėją. Kelionė buvo planuojama, kaip nardymo turas. Į Popua skridome per Maskvą, kur prie mūsų prisijungė trys rusų narai. Kelias į Popua užėmė tris paras, su dviem nakvynėm, trims persėdimais apie 23 valandų praleidžiant lėktuve. Pirmasis ilgesnis sustojimas (apie parą), buvo Singapūras. Miestas su begale dangoraižių ir akį rėžiančia tvarka, už šiukšlinimą čia baudžiama, todėl miestas švaresnis už bet kurį Europos miestą. Iš Singapūro, vietine “ Nugini” avijo linija patekome į ilgai lauktą Popua. Šioje šalyje mes tikėjomės puikių nėrimų, tačiau didžiausią įspūdį patyrėme susitikimuose su vietiniais popuasais. Pasakodamas apie Popua pabandysiu susieti sužinotus istorinius faktus su mūsų nuostabios kelionės įspūdžiais.

Papua New Guinea

Popua Naujoji Gvinėja … tai pati skurdžiausia ir pavojingiausia šalis žemėje … tai vieta, kur dvidešimt pirmas amžius dar dabar susilieja su akmens amžiumi, o salų žmonės nežino apie elektrą … tai šalis su vietovėmis, kur žmonės ugnį užkuria trindami pagaliuką rankose … Per 50 paskutinių metų civilizacija padarė daug pokyčių, tačiau dar ilgai truks perversmas nusistovėjusiose Popua tradicijose ir visuomenės sandaroje.

Popua Naujoji Gvinėja
Popua Naujoji Gvinėja

Nepriklausoma Respublika PNG randasi šiauriau Australijos, pietvakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Šalies plotas – 450 tūkstančių km., gyventojų skaičius – 4,5 milijono. Sostinė – Port Morsby. Pagrindinę Popua dalį užima kalnai, kurie kyla aukščiau, negu 3000 m., didžiausias kalnas – Vilgelmas (4509 m). Šalyje yra 40 veikiančių vulkanų.

Didžioji salų – dalis koraliniai rifai ir tik retai pasitaiko vulkaninės kilmės salos. Oras PNG nevienodas. Kai šiaurinėje dalyje lyja ilgalaikiai lietūs, pietinėje laikosi sausas oras ir atvirkščiai. Dieną ir naktį oras beveik nesiskiria, jis siekia apie 30 laipsnių ir tik kalnuose yra didesni svyravimai.

Popua Naujoji Gvinėja
Popua Naujoji Gvinėja

Vienas iš žinomiausių šalyje paukščių – rojaus paukštis, kuris atvaizduotas PNG vėliavoje. PNG daug gyvačių, kurios daugelis nuodingos, viso 110 rūšių. Pačios didžiausios pitonai ir Boa, siekiantys iki7 metrų. Salose didelis vabzdžių kiekis, apie 30 tūkstančių rūšių.

2/3 gyventojų yra jaunesni, negu 30 metų, kas rodo mažą ilgaamžiškumą. Pagrindinė gyventojų dalis gyvena kaimuose ir užsiima rankine žemdirbyste. Žemumose auginami bananai, kokosinė ir aliejinė palmė, kavos ir kakavos medžiai, arbata ir daug įvairiausių vaisių. Ateities vystymuisi, dėl nuostabaus Gvinėjos gamtos grožio ir čiabuvių kultūros įvairumo, vyriausybė daro prioritetą turizmui,. Visam šiam vystymuisi be galo maišo nusikalstamumas, kuris per 20 metų išaugo 20 kartų, o paskutiniu metu nusikalstamumas pasiekė ir kaimą.

Port Morsbi

Singapūrą palikome naktį ir po 6 valandų skrydžio nusileidome PNG sostinėje – Port Morsby. Pakeliui perskaitėme rusų keliautojų apsakymą, apie PNG. Jame buvo aprašomos vagystės ir šalyje daromi nusikaltimai. Vietinėse avijo linijose, su mumis skridę žmonių veidai iš tiesų atrodę be galo pikti ir nepatrauklūs, todėl buvome pasiruošę blogiausiam scenarijui.

Sostinę pasiekėme anksti ryte ir aerouostas atrodė išmiręs. Muitinės taisyklės kabojo ant sienos surašytos nežinia kokia kalba. Sienos išdažytos žaliai, su popuasiškais veidais, todėl iš karto pasijautė popuasiška nuotaika. Vietiniai muitininkai elgėsi pagarbiai, dėl nieko nesikabinėjo. Keista, tačiau pašnekinus vietinius, tie noriai leisdavosi į kalbas. Po truputi pradėjome jausti artėjančio gero nuotykio skonį.

Port Morsbi
Port Morsbi

1873 m. anglų kapitonas Džonas Morsbi paliko savo laivus prie laukinių Popua Naujosios Gvinėjos krantų. Įlanka, kur stovėjo laivai atrodė rami, o gyventojai draugiški. Ilgą laiką šioje įlankoje tapo priimta statyti laivus ir prekiauti. Išaugus miestui, miestas pavadintas kapitono vardu, o vėliau tapo Popua sostine. PNG niekada nebuvo tikrų miestų. Tūkstančiais metų popuasai gyveno kaimuose, tačiau užteko vienam svetimšaliui sukurti stambesnę, negu įprasta ( įprastoje kaimo gyvenvietėje gyvena iki 1000 žmonių) gyvenvietę ir susikūrė miestas.

Apie Port Morsby dydį nurodė aerouostas. Šis tarptautinis aerodromas buvo maždaug mūsų Palangos aerouosto dydžio. Gale kelionės dienai sugrįžome į šį miestelį ir turėjome galimybę jį apžiūrėti.

Vienintelė vieta rodanti esant čia miestui yra centras. Centre stovėjo vos keletas 6-8 aukštį pastatų, kur buvo įsikūrę bankai, Parlamentas ir nacionalinis muziejus. Miesto atsilikimas pasijautė net prabangiu laikomu jachtklube. Mūsų nuostabai niekaip negalėjome išaiškinti kas tai yra šviežios sultys, taip ir neparagavus, jų gavome limonado porciją. Apsilankėme ir supermarkete, kur neradome nieko pagaminto PNG. Viskas buvo australiška, tai rodė, kad vietiniai neturi jokios pramonės ar gamybos. Prie durų stovėjo apsauga, apieškodama kiek vieną vietinį, o mus praleisdama su pagarba.

Port Morsby atrodė, tarytum kalėjimas. Kiek vienas pastatėlis aptvertas tvora, su spygliuota viela ant jos. Viešbutis nebuvo tam išimtis. Prieš mus įleidžiant į vidų sargyba atidžiai apžiūrėjo mašiną ir tik tada atidarė vartus. Taip vyko prie kiek vieno pastato į kurį norėjome patekti.


Port Morsbi

Port Morsbi

Pasirodo visa tai ne veltui. Port Morsby užima garbingą, paskutinę, 197 vietą pasauliniame nusikalstamumo reitinge. Čia vagystės yra neatskiriamai susijusios su susidariusia tvarka. Mums papasakojo, kad neesant tvorai viešbutis momentaliai būtų išgrobstytas dalimis. Važinėti po miestą rekomenduotina su apsauga ir grupėmis ne mažesnėmis negu po 3. Mes žinoma nepaisėme šio perspėjimo ir vaikščiojome vieni … tačiau tik dieną. Naktį mums teko važiuoti į ligoninę su viešbučio taksi ir tik kelionėje supratome, kad tokiu metu išeiti į miestą prilygtu savižudybei. Per mašinos langus matėme pakeliui stovinčius vietinių būrius, tarytum iš siaubo filmo vaiduoklius žvelgiančius per taksį. langus. Jie stovėjo būriais po kokį 10 – 20 žmonių užsikūrę laužus ir tarytum laukė į rankas ateinančio neatsargaus turisto. Nežinia, kas būtų praeinant pro juos pėsčiomis. Vien ši naktinė kelionė, paliko neišblėstantį įspūdį.

Miesto taip vadinamas senamiestis stovėjo ant polių vandenyje. Tai keistai atrodo, matant tiek daug laisvos žemės aplinkui. Pasirodo ir tai susieta su nusikalstamumu. Pirmieji australai pasirinko tokį gyvenimo būdą norėdami apsisaugoti. Naktį, plėšikam prasibrauti vandeniu nepastebėtiems, be galo sunku. Suteliūškavus vandeniui australai pakeldavo aliarmą. Dėl tokios vagysčių galimybės, mašinos mieste važinėja užblokuotomis durimis, o tos, kurios vežioja krovinius turi grotas ant langų.

Savo vagystėmis PNG garsėja visame pasaulyje. Kai kurie žodį pavogti juokais pakeitė nupopuasinti. Šios šalies bankuose, vykstant inkasacijai uždaromos gatvės, rajone policija perkerta įėjimus, visur apsauga su šunimis. Dėl viso to kaltas vietinių požiūris į nuosavybę.

Popuasai mieste … nusikaltėliai, ar vargšai

Ilgą laiką PNG buvo baltu plėmu pasaulio žemėlapiuose. Patekti į vietoves, kurias supa kalnai ir džiunglės, buvo neįmanoma, todėl šie rajonai skaitėsi negyvenami. Tik per antrą pasaulinį karą lakūnai pasakojo matę gyvenvietes, apsuptas kalnais, su nuostabiais slėniais. Tačiau patikrinti tuos pasakojimus atsirado galimybė, tik pasibaigus karui, apie antrą 20 amžiaus pusę, kai atsirado malūnsparniai. Tuomet istorikai gavo puikų šansą pamatyti vietinių tautų nepaliestą gyvenimą, kuris buvo akmens amžiaus lygmenyje. Iki šiol yra vietų, kur galima rasti civilizacijos nepaliestas tautas, tačiau tenai patekti galima tik oru.


Popuasai mieste … nusikaltėliai, ar vargšai

Popuasai mieste … nusikaltėliai, ar vargšai

Per staigi civilizacijos skvarba į šią šalį ir pakeitė žmones į blogąją pusę. Iki ateinant baltiesiems vietiniai gyventojai gyveno labai paprastą ir laimingą gyvenimą, jie neturėjo net pinigų, viskas buvo pagrysta bendruomenės principu. Jie augino savo daržoves, gaudė žuvį ir žinojo, ką veiks rytoj.

Per dvi kartas popuasai priprato prie rūbų, geležies, degtukų, tačiau jų mastymas nesugeba taip greitai persiorientuoti. Juk nieko nėra inerciškesnio už žmogaus sąmonę. Taip ir gavosi, kad vietiniai naudojasi civilizacija, o masto akmens amžiaus mąstymu. Jų gyvenimas pagrįstas bendruomenės principu “ nuo kiek vieno pagal sugebėjimus, kiek vienam pagal poreikius.”


Popuasai mieste … nusikaltėliai, ar vargšai

Popuasai mieste … nusikaltėliai, ar vargšai

Tai reiškia, kad bendruomenėje kažkas gaudo žuvį, kažkas žiūri vaikus, kažkas kariauja ir tt. Kiek vienas dirba, kiek gali, o viskuo naudojasi vienodai, kaip kiek vienas bendruomenės narys. Ir net išpirką už jaunąją dalinasi visas kaimas. Tokioje visuomenėje atsiranda vienas kitas tinginys, kuris nieko neveikia, o viskuo naudojasi vienodai su kitais. Su laiku jį kaimo žmonės vis tiek išveja.

Štai toks kvailokas ir tingus žmogelis bastosi po šalį, kol galų gale papuola į miestą, kur jo niekas neveja. O mastymas tai išlikęs: “ viskas bendra.” Ir štai eina šitoks per miestą ir ima, ką gali pasiekti, nesuprasdamas už ką jį baudžia. Pasiima supermarkete duonos, o apsauginiai sumuša, perlipo kažkokią tvorą, o jį užpjudė šunimis, dėjo turistui per galvą, o jį į kalėjimą…. O tokių mieste tūkstančiai, štai iš čia ir nusikalstamumas. Kovoti su tuo sunku, juk tie žmonės neraštingi ir televizoriaus neturi, taip kad performuoti požiūrio greitu laiku nėra šansų. Jiems primetama tvarka yra nesuprantama, o ir nereikalinga, juk geriau nieko neveikti ir viską turėti.

Kargo kultas (Kargo – reiškia krovinys.)

Port Morsby pradėjome rūpintis savo daiktais. Didžiąją krovinio dalį išsiuntėme kargo todėl reikėjo bandyti jį atgauti.

Atėjus baltiesiems pirmu reikalu po teritorinio užkariavimo tapo žmonių moralinis užkariavimas. Popuasai visuomet su džiaugsmu sutikdavo viską, ką atnešė baltasis žmogus: medžiagas, indus, įrankius, tačiau perimti per tokį trumpą laiką mąstymo seką ir logiką buvo neįmanoma. vakarietiškos civilizacijos tiesos, papuolusios pas popuasus priimdavo netikėčiausias formas. Kargo kultas tapo mirtinu fenomenu šiai šaliai.

Popuasų tikėjime niekada nebuvo pomirtinio gyvenimo. Kai žmogus mirdavo, skaitydavosi, kad jis grįžta į vaikus ir naujai gimusiam duodavo mirusiojo vardą. Tokiu būdu visas gyvenimas buvo apibrėžtas dabartimi ir šiandiena.

Supažindindami su krikščionišku tikėjimu misionieriai pirmiausiai supažindindavo su pomirtinio gyvenimo grožiu ir nuostabiu gyvenimu rojuje. Popuasams tai tikrai buvo nuostabus gyvenimas, be sunkaus fizinio darbo ir be ligų. Jie nepriimdavo to, kad norint tenai patekti reikia gyventi pagal tam tikras taisykles. Pragaras jų negąsdindavo, nes jis buvo panašus į jų kasdieninį gyvenimą. To pasėkoje daugybė kaimų metė dirbti žemę ir atsirado ties išmirimo riba. Juk jei po mirties taip gerai, tai galima nieko ir nedaryti…

Tačiau popuasai pastebėjo, kad baltieji (jų supratimu) irgi nieko neveikia t. y nesėja, nearia. Tačiau jie visada sotūs, nemiršta ir dar jiems priklauso viskas, kas geriausia namai, mašinos, laivai… be to kiek vieną dieną į uostą ateina dėžės ( Kargo) kuriose yra visko, ko reikia: drabužiai maistas, vaistai ir tt. Iš kur tai? kas jiems tai siunčia ?

Kargo kultas (Kargo - reiškia krovinys.)
Kargo kultas

Ir tada naujai mastančių popuasų galvose, laikančių savo kaimą visatos centru ateina mintis: jei mirę popuasai gyvena kitame nuostabiame gyvenime, kur visko pilna, jie rūpinasi gyvaisiais savo broliais ir siunčia jiems dovanas į šį pasaulį, o piktieji baltieji slaptai perklijuoja korteles ir viską iš jų pavagia.

Per šalį nusirito pilietinio nepasitenkinimo banga. Sukildami ir laukdami, kol baltieji atiduos jų dovanas iš geresnio pasaulio ir taip nemėgdami darbo popuasai iš viso nustojo dirbti. Šalis pradėjo stipriai badauti, pradėjo mirti žmonės. Susirūpinusi, suvienytų nacijų organizacija, išsiuntė skubią humanitarinę pagalbą. Gavę šią pagalbą popuasai pilnai įsitikino savo teisumu. Štai pagaliau taip laukta kargo nuo mirusiųjų atėjo. Taip beveik visa šalis užsikrėtė kargo tikėjimu. To pasėkoje išmirė daugiau popuasų, nei jų žuvo karuose, ar ligų epidemijose.

Sunku patikėti, bet tai vyko visai neseniai ir net dabar kalnuose ši problema dar neišspręsta. Atsiranda sukčių, kurie itikina kaimą surinkti lėšas kargo krovinių uostų statybai, Tai pavyzdys, kada civilizacija padaro aiškią žalą nepasiruošusiai jos priimti visuomenei.

Laimei ši banga čia jau buvo praėjusi ir padirbėjus gerą porą valandų mes pasiėmėme visus savo daiktus, be jokių praradimų. Tai darant išsiaiškinome, kad vietiniai be galo mėgsta gauti atlygį į kišenę, o gavę pinigų stengiasi padėti iš visų jėgų.

Por Morsby tikrai nebuvo vertas daugiau nei vienos dienos dėmesio.

Rabaulo prakeiksmas

Mes džiaugėmės, kad palikome sostinę ir artėjome prie trokštamo laivo. Su “Niugini” lėktuvu atskridome į Rabaulo miestelį. Tai gana didelės salos, pavadintos Naująja Britanija, administracinis centras,. Šis miestelis matė vokiečių kolonizatorius, japonų kariškius ir australų valdininkus. Ilgą laiką Rabaulas buvo antrąja PNG sostinė.

20 amžiaus pirmojoje pusėje Rabaule pasirodė japonai. Jų buvimas vietiniams neatnešė nieko gero, išskyrus kančias. Antro pasaulinio karo metu čia vyko įnirtingi japonų ir anglų susidūrimai, pavertę rojaus kampelį pragaru. Japonai su laiku pavertė Rabaula neprieinama tvirtove su 600 km. požeminių bunkerių, eile katakombų. Net šiomis dienomis japonų artilerijos pozicijos gerai išsilaikiusios. Laivų slėpimui japonai panaudojo genialią idėją, pastatydami krante didžiulį judantį kraną. Jo dėka laivus sukeldavo ant platformų ir sustumdavo į tunelius, iškastus olose. Taip kiek vienoje oloje tilpdavo iki 5 baržų. Ir dabar kai kurios baržos likusios stovėti karo sukurtuose tuneliuose.

Rabaule Japonų užgrobti nepasisekė nei anglams, nei amerikiečiams ir po eilės bandymų buvo sudaryta blokada. Tik po Japonijos kapituliacijos sala buvo palikta. Po šiai dienai kalnuose pilna numestos technikos, o šalia salos priskendę eilė povandeninių ir kitokių laivų, džiunglėse nukritusių lėktuvų.

Vietiniai mūšiuose nedalyvavo, tačiau galime įsivaizduoti jų reakciją, kai civilizacija įsiveržė ne nuostabiausia savo forma. Ant kaimų krito bombos ir atsitiktinės kulkos guldė nieko nesuprantančius vietinius Tuo metu popuasai šnibždėjo vienintelį neraminantį klausymą: “Nejau iš tiesų dievai išėjo iš proto, kad daro tokias nesąmones.”

Rabaulo prakeiksmas
Rabaulo prakeiksmas

Po karo Rabaulo atstatymu užsiėmė Australai ir pavertė miestą, vienu iš turtingiausiu PNG, tačiau prieš devynis metus su Rabaulo vystymu buvo baigta visiems laikams.

1994m,. visą laiką ramybės būsenoje esantis vulkanas Tuvurvuras, atsibudo ir trečioji vulkano dalis išlėkė į orą. Ant miesto užgriuvo tūkstančiai tonu įkaitintų akmenų ir dulkių. Laimei lavos upė miestą aplenkė, tačiau žemė judėjo griaudama viską, ką sukūrė žmogus. Du trečdaliai žmonių žuvo, o likusieji baltieji pasitraukė jūron, norėdami pralaukti pragarą. Kai jie grįžo pamatė, kad namai užnešti metro gylio pelenais, o tai ko nepadarė vulkanas, padarė vietiniai. Jie momentaliai išnešiojo apgriuvusių namų liekanas panaudodami viską, kaip statybinę medžiagą. Tik keli pastatai liko neliesti. Taip pats gražiausias PNG miestas nustojo egzistuoti. Dalis miesto vis tik buvo atstatyta, bet seismologai praneša, kad sekantis stiprus vulkano išsiveržimas įvyks ne vėliau, kaip po 50 metų. Jau dabar Tuvunvuras laikas, nuo laiko išmeta didelį kiekį pelenų, uždengdamas jais aerodromą ir gatves. Kantrūs vietiniai sušluoja pelenus ir bando gyventi toliau. Pelenai daro stiprią įtaką sveikatai, mieste labiausiai paplitusi liga – astma.

Mes pasiekėme savo laivą, susikrovėme daiktus ir išplaukėme mėgautis dar nematytos šalies vaizdais, mėgautis povandeninio pasaulio grožiu. Kiek vėliau, mūsų dideliam nusivylimui sužinojome, kad po paros, mums išvykus, įvyko vulkano eilinis išsiveržimas. Turėjome gerą šansą pamatyti ugnies šėlsmą, pajausti pelenų skonį. Tačiau matomai tam įvykti nebuvo lemta. Daugelis įvairių šalių ekstremalų specialiai atvyksta čionai, pabūti šalia vulkano ir laukia jo išsiveržimo, o mes praleidom tokią progą …. Negaliu, kaip apmaudu

Popuasai

Kaip ir kiek vienas čia atvykęs, taip ir mes tikėjomės pamatyti vietinius apsikarsčiusius kokoso lapais ir pasipuošusius spalvingomis paukščių plunksnomis. Deja tai jau nuslinko į praeitį. Civilizacija davė vietiniams rūbus, daug patogesnius, negu bananų lapų priedanga. Ir visai nesvarbu, kieno gamybos Kinijos ar Rusijos.

Tam įvykus popuasai prarado savo pirminį vaizdą, šiuo metu atrodydami kaip bomžai, nes savo rūbų jie niekada neskalbia, o neturėdami galimybės keisti rūbų dažnai, nešioja juos iki pilno susinešiojimo. Pusnuogiai vaikšto tik seni žmonės ir tik turistų lankomuose kaimuose, kur baltiesiems reikalingos praeities tradicijos. Švenčių metu kai kurios moterys, apnuogina savo iki bambos nutįsusią krutinę, bet tai jau retas reiškinys. Prie mūsų laivo plaukiančiose valtyse matydavosi nuogi vietiniai, tačiau jie skubiai apsirengdavo, vos tik priartėjus. Toli kalnuose dar galima sutikti apie rūbus nieko nežinančius žmones, tačiau tenai aptekti galima tik su malūnsparniu, o tokios smulkmenos mes neturėjome.

Popuasai
Popuasai

Moterys gyvena atskirai nuo vyrų ir tik neseniai buvo nutraukta tradicija nupjauti moters mažąjį pirštelį po vyro mirties. Dabar po vyro mirties kaimo moteris išsivolioja molyje ir vaikšto jame, kol šis pats nenukrenta.

Pagrindinis vietinių turto rodiklis yra kiaulės. Žmogus turintis tris kiaules laikomas didelėje pagarboje, o šešios kiaulės yra didelio bajoriškumo simbolis. Matomai tai siejama ne tik su maisto atsargomis. Tai parodo žmogaus valią, juk sunku būnant alkanam nesuvalgyti gardaus kepsnio, gundančiai vaikštančio šalia. Dar kiaulių turėjimas parodo pagarbą ir baimę žmogui, juk nuo silpno žmogelio taip lengva atimti šiuos gyvūnus. Kaip bebūtų, tačiau rezultate, papjovus kiaules jos tampa viso kaimo maistu, o žmogus jas atidavęs laikomas didelėje pagarboje. Kiaulės paskerdimas irgi yra lydimas tradicijų. Vyrai apsupa gyvulį ratu ir šoka, tarytum gindami nuo priešų. Vėliau du popuasai ištempia kiaulę už priekinių kojų, vienas šaulys, lanku peršauna jai širdį. Kiaulė įvyniojama į palmių lapus ir kepama.

Popuasai
Popuasai

Važiuojant popua keliais į akis krenta ant stulpų laidų kabantys batai Kabo, kaip nauji, taip ir seni sportiniai bateliai. Kedai stulpuose, tai vizitinė Popua kortelė. Apavas, kaip ir daug civilizacijos pasiekimų salose visiškai nereikalingi. Dėl smalsumo pabandę ją panešioti, jauni žmonės užmeta, ant stulpo, taip parodyti jų nereikalingumas šiame regione.

Betelis

Net ir labai nepastabaus žmogaus akį, PNG iš karto patrauks raudonos dėmės, visur, kur tik yra žmonės. Be to, vos tik popuasai nusišypso į akis krenta kraujo raudonumo dantys. Viso to kaltininkas yra daiktas, be kurio vietiniai negali gyventi, kuris yra naudojamas visoje nacijoje… tai Betelis.

Betel nut – riešutinės palmės vaisius, kuris kramtosi kartu su specialia šakele, taipogi augančia ant palmės ir nedideliu kiekiu laimo citrinos milteliais. Burnoje visi ingridientai sudaro cheminę reakciją su seilėmis ir seilės tampa raudonos kraujo spalvos. Po kelių kramtymo minučių košė išspjaunama, ryti negalima, nes momentaliai suėda skrandį. Betelis stimuliuoja centrinę nervų sistemą ir duoda lengvą apsvaigimą, nors narkotiku ir neskaitomas.

Betelį kramto visi, seni, jauni ir net vaikai. Tai matomai irgi duoda rezultatą, kurio metu popuasai taip sunkiai apsipranta su civilizacija. Juk jų gyvenimas eina, kaip per rūką.

Betelis betel nut
Betelis betel nut

Nuo pastovaus kramtymo dantys ir dantenos atrodo kraujuojančios ir žmonių šypsenos ypatingai nesimpatiškos. Karatais iš tiesų atrodo, kad jie ką tik suvalgė kažkokį žvėrelį, ar žmogų.

Pirmiesiems čia patekusiems europiečiams, raudonos popuasų burnos ir dantys kėlė didelį siaubą. Išmesti po laivo skendimo, į krantą jūreiviai puldavo atgal į jūrą, kai juos apsupdavo kraujais besispjaudydami aborigenai. Vėliau visą baisių gandų darbą atlikdavo legendos, anot kurių popuasai dantimis draskydavo svetimšalius.

Betelis
Betelis

Anaiptol, ne viskas buvo išgalvota. Kanibalizmas šioje šalyje buvo visada, kai kur yra ir dabar. Bet tik sunkiai pasiekiamos kalnų rajonuose, ten kur apie civilizaciją net nežinoma. Visas kanibalizmas, kuris buvo, yra ritualinis. Su alkio malšinimui jis niekada neturėjo nieko bendro. Valgydavo tik vyrą, tik iš kitos genties ir tik su tikslu gauti jo jėgą ir protą. Kūno dalys paskirstomos po mažą gabaliuką, pagal vyresnumą ir juos gaudavo visi kaimo gyvieji, net šunys. Kanibalizmo, visoje kontroliuojamoje vyriausybės teritorijoje seniai nėra, apie jį vietiniai jau nebeprisimena. Viena, kas visuomet buvo ir bus tai Betelis. Su juo niekas nekovoja, nebent su spjaudymo pasekmėmis. Reikalas tame, kad raudona spalva susidariusi nuo reakcijos tokia atspari, kad jos neįmanoma nuplauti su niekuo. Vyriausybė kovoja su spjaudymu, kabindama draudžiančias tai daryti lenteles. Iš kurios puses bežiūrėtume, nuo betelio žmonės nebūna tokie šlykštūs ir bjaurūs., kaip nuo degtinės. Beje apie alkoholį. Sausas įstatymas šalyje taikomas ne šiaip sau. Pasirodo popuasai išgėrę alkoholio tampa be galo agresyvūs, be to, jie kaip ir šiaurinai žmonės kartą paragavę iš karto tampa priklausomi ir geria, kol nemiršta. Dėl šios priežasties alkoholiu ne tik neprekiaujama, bet ir draudžiama jį įvežti. Tai sužinojus supranti, kad betelis tikrai reikalingas šiems žmonės, juk civilizuotose šalyse negali apsieiti be alkoholio, o ką norėti iš popuasų.

Gyvenimas laive

Patekę į laivą šiek tiek nusivylėme, nes radome daug mažiau vietos, negu tikėjomės. Tačiau pirmasis įspūdis irgi buvo apgaulingas, nes po dienos laive vietos buvo sočiai. Savininkas, kaip ir pridera – australas, jis ir nardymo instruktorius ir ekskursijos vadovas. Aptarnaujantis personalas:5 vyrai ir 2 moterys virėjos. Visi vietiniai, iš salų pro kurias keliavome. Įgula pasirodė be galo paslaugi ir nuoširdi. Pagalbos sulaukdavome, vos jos paprašius

Šiose vietose, žmogus dirbantis tokį darbą laikomas pagarboje. Į mokslus kaimas išleidžia vieną vaiką. Gauti kapitono vietą beveik neįmanoma. Todėl mums nebuvo keista, kad laivo kapitonas ( irgi vietinis popuasas) savo senatvę neatsiejamai sieja su gyvenimu saloje. Į šį darbą jį išlydėjo visi ir kaip pridera visuomenėje savo algą jis siunčia kaimui.

Didžioji kajučių dalis buvo apatiniame denyje, viršutiniuose virtuvė, nardymo aikštelė, o aukščiausiame denyje vieta degintis. Laivas buvo aprūpintas galimybe užsipilti nitrox dujas, todėl būtent su jomis mes nardėme. Nardant mums asistavo dvi “ zodjako “ tipo valtys.

Maistas lyginant su kitomis kelionėmis, buvo labai ne koks. Labai keista, bet vaisių gaudavome labai dozuotai, o mėsos vos kelis kartus. Beje žuvies, būdami vandenyne irgi paragavome vos pora kartų. Dvi virėjos moterys mus pastoviai maitindavo, kažkokiais mėsos pakaitalais iš daržovių … Galbūt popuasams tai be galo skanu, bet mums nelabai patiko.

Gyvenimas laive
Gyvenimas laive

Pagrindinė kelionės bėda tapo ausų uždegimas, užpuolęs 70 procentų laive esančių žmonių. Net laivo savininkas australas juo susirgo. Kaip išsiaiškinome gryžę, bakterija buvo užkrėstas gėlo vandens laivo rezervuaras, todėl duše nusiprausę žmonės susirgdavo.

Liūdėti, ar skūstis neturėjimu, ką veikti tikrai negalėjome, kadangi nuolat ruošdavomės sekantiems nėrimams, peržiūrėdavome filmuotą medžiagą, nuotraukas. Laikas bėgo nenumaldomai greitai.

Visur, kur tik sustodavo laivas mus apsupdavo vietinių popuasų valtelės. Kartais valtelių apsuptyje praleisdavome visą naktį. Vietiniai kantriai laukdavo, kol kas nors atsibus ir atkreips dėmesį. Nuostabą kėlė tai, kad popuasai nebuvo įkyrūs ir nieko nesiūlydavo, o tik kantriai laukdavo. Valtelėse sėdėdavo vyrai ir moterys su vaikais. Visos valtys turėdavo kažkokių daiktų. Vienose būdavo bananų, kitose kokosų, kažkokių žolių ir produktų reikalingų mūsų virėjoms.

Salose nėra parduotuvių, ar vietų, kur galima išleisti pinigus, todės ne nuostabu, kad popuasai visus atvežamus produktus mainydavo į ryžius ir cukrų. Mainų procesas mums buvo be galo fainas ir mes mainydavome net tada, kai siūloma prekė nebuvo reikalinga. Todėl patariame keliaujant laivu pasirūpinti ryžiais, cukrumi, saldainiais, ar koncervais. Tos prekės padės pjusti mainų malonumą, ko negalėsite padaryti nei vienoje šalyje.

Nardymai

Pradžioje laivo savininkas bandė įvesti savo tvarką, tačiau puiku, kai visa grupė sava. Po kelių nėrimų jam teko nusileisti, ir darėme, ką norėjome. Nardėme vieni, į kokį norėjome gylį. Instruktorius kartais eidavo kartu, kad ką nors parodyti Tokia laisvė tikrai puiki, atsimenant Egipto instruktorių įkyrų lindimą į akis, dėl kiek vienos smulkmenos.

Pradžioje buvome nusivylę rifais, kuriuose nematėme nieko ypatingo, tačiau su kiek viena diena nėrimai darėsi įdomesni. Nardymas popua vandenyse puikus. Čia pilna koralų ir vandens gyvių. Kai kuriose vietose didžiuliai barakudų ir tunų. pulkai. Šimtai rifinių salelių kyla iš vandenyno dugno, prie kurių ir stoja nardymui laivai. Rykliai čia baltapeliakiai, nors pasitaiko ir kūjinių. Vietiniai mus išmokė, kaip galima prisišaukti ryklius, todėl beveik kiek viename nėrime juos sutikdavome. Prie vieno rifo aplinkui sukiojosi apie 20 šių puikių padarų. Sutikome be galo didelių papūgų, maždaug apie 200 kg svorio, žuvų napaleonų ir daug įdomių egzempliorių, kuriuos demonstruojame savo nuotraukose.

Nardymai
Nardymai

PNG rifuose jau dabar atrasta 350 koralų ir 900 žuvų rūšių. Žuvys nebaikščios, koralai labai gražūs, fotografavimui daug makro gyvių. Nardymo laivai retenybė, per dvi savaites kelionės sutikome tik vieną narų laivą. Nėrimo plotas išsimėtęs didelėje teritorijoje, todėl kai kurie rifai dar iki šiol neatrasti.

Vandens temperatūra siekia 30 laipsnių Celsijaus ir tokia ji išsilaiko net 35 metrų gylyje. Šis tikrai didelis malonumas atsisuko prieš mus…

Kai kurie mūsiškių nardė su šortais ir maike. Be galo gera jaustis laisvam ir beveik nuogam skraidyti po mėlyną jūrą. Tačiau reikia atsiminti, kad filmuojant ar fotografuojant taip daryti negalima, juk tuomet dėmesys sutelktas į norimą gauti nuotrauką, o aplink tykantys pavojai užmirštami. Tada nepastebi, kaip prisilieti prie koralų, ar kitokių gyvių. Tai įrodė vienas pamokantis, vos tragišku netapęs įvykis.

Mirtinas įkandimas

Padarius paskutinį nėrimą (gerai, kad tai įvyko gale kelionės) vienas klubo narys pasiskundė skausmu alkūnėje. Atidžiau jį apžiūrėjus pamatėme, kad alkūnė tinsta, o guzo viduryje nedidelis įkandimas. Temperatūra tai pakildavo iki 39, tai nukrisdavo iki 36 laipsnių. Pradžioje galvojome, kad tai praeis, bet darėsi vis blogiau ir blogiau. Nakties metu mane paniškai pažadino vienas klubo narys ir prašė duoti amoniako. Jo lūpose nuskambėjo baisūs žodžiai: mūsų draugas nusibaigė. Visi pašokome, nulėkėme į denį ir šiaip ne taip atgaivinom nukentėjusįjį. Kitą dieną, Port Moresby, ligoninėje, šis žmogus gavo didelį kiekį antibiotikų ir juos vartodamas grįžo namo. Tik praėjus trims savaitėms medikai sugebėjo nustatyti, kas įvyko. Pasirodo jam įkando gyvis, kuris įleidžia nuodus savo aukai ir šie auką suvirškina. Taip mūsų draugas buvo pradėtas virškinti iš vidaus. Medikai buvo nustebę, kad jis išgyveno ir viskas baigėsi be pasekmių. Jeigu tai būtų įvykę pirmąją dieną, jūroje baigtis tikrai būtų tragiška. Reikia būti be galo atsargiems nežinomose vietose.

Vizitai į salas

Kai kurios kelyje sutikto salelės, siekė vos 2 kvadratinius kilometrus. Mūsų nuostabai, jose gyveno žmonės. Neturėdami vandens, popuasai rytais renka rasą ir malšina troškulį kokoso riešuto sultimis. Atrodo, tarytum Dievas specialiai sukūrė palmes su kokosais šiems kraštams.

Popuasų nameliai pastatyti iš vietoje esančių medžiagų. Stiprus bambuko karkasas susirenka per vieną dieną, toliau stogai ir sienos padengiamos žole, arba lapais. Lapai ir žolė puikiai atlaiko tropinį lietų, kuris reguliariai daro nameliui poveikį. Kad vanduo nepasiektų grindų, namelis pakeliams pusantro metro virš žemės. Be to karštą dieną po nameliu visuomet laikosi malonus pavėsis. Pasitaikydavo namelių, su sienomis padarytomis iš įvairių į krantą išneštų šiukšlių. Vienu žodžiu čia niekas neišmetama, o pritaikoma buityje. Kaimuose žmonės draugiški ir visuomet šypsosi, kai juos šnekini. Buvo keista, kad pagrindiniai gyventojai vaikai. Mus lydėję vietiniai su savimi nešiojosi ragatkes ir šaudydavo į bet kokį gyvą sutvėrimą. Matomai todėl salose beveik nėra paukščių ir gyvūnų.

Vizitai į salas
Vizitai į salas

Pačioje pradžioje, dar nežinodamas, ar vietiniai taikūs, ar ne, nutariau naktį nuplaukti ir įrašyti džiunglių skleidžiamą garsą. Pasiėmiau panga ir irklu prisiyriau prie kranto. Džiunglių skleidžiami garsai buvo nepakartojami, tačoiau be jų šalia girdėjosi nežinomo valtininko irklo garsas. Tarytum bijodamas, tas kažkas plaukiojo aplinkui ir nesirodė. Paslaptis davė didelį malonumą ir adrenalino kiekį. Vėliau priplaukiau prie laivo ir dar vienas klubo narys panoro plaukti kartu. Dviese plaukiojom aplink salą, o šalia pastoviai girdėjome paslaptingą irklavimą. Vėliau atitolome nuo didžiosios salos ir priplaukėme prie mažytės (kokių 10 kvadratinių metrų) salelės. Virš jos skraidė naktinių paukščių pulkelis. Nerealūs gamtos vaizdai ir garsai atsivėrė mums tą naktį. Nenuostabu, kad po kelių dienų, vėl užsinorėjome pajusti nakties dainas. Šį kartą pasitelkėme vietinių gidų pagalbą, kurie pasižadėjo parodyti mums įdomių naktinių garsų. Į džiungles išsiruošėme dviese. Išlipome į krantą ir patraukėme paskui vietinį popuasą. Keista, tačiau jis neturėjo jokio apšvietimo. Buvome girdėję, apie gyvates, todėl stengėmės sekti jo pėdsakais. Jautri garso aparatūra užrašinėjo džiunglių dainas ir aš visiškai nekreipiau dėmesio, kas vyksta aplinkui. Tik susiruošus atgal mane pasišaukė Artūras ir parodė vaizdą kameroje. Jo kamera turi naktinį rėžimą ir tai ką pamačiau tikrai nustebino. Aplinkui buvo ne vienas, o koks penkiolika popuasų, kurie visur mus sekė neatsilikdami nei žingsnio. Pasukus atgal vedlys užsikūrė fakelą ir tuomet mūsų palyda pasirodė. Žmogiukai mandagiai šypsojosi. Keliaujant atgal gidas padeginėjo džiunglėse esantį kelią. Pasirodo būtent tokiu metu gyvatės pradeda savo veiklą, o ugnis jas išgąsdina. Ugnis užsiliepsnodavo ir užgesdavo, vos mums praėjus. Atrodė, kad kažkas specialiai ją užgesina. Laimingai sugrįžome į laivą sutikę porą didžiulių varlių ir nei vienos gyvatės.

Vizitai į salas
Vizitai į salas

Kai kuriuose kaimuose mums specialiai buvo ruošiamos šventės su spektakliais ir tautiniais rūbais. Labai gaila, kad neteko sudalyvauti tikroje šventėje, o ne spektakliuose.

Patarimas: Keliaujant po laukinius kaimus sutinki begalę vaikų. Jie nėra tokie paprašaikos, kaip daugelyje skurstančių šalių, tačiau dovanoti jiems kažkokias smulkmenas yra tikras malonumas. Jų akyse spindi begalinis džiaugsmas, dėl kiek vieno gauto menkniekio. Patariame būtinai vežtis lengvų dovanėlių. Tai gali būti pieštukai, paveiksliukai, ar balionai … bet kas. Dovanojamos dovanėlės suteiks abipusį džiaugsmą.

Tai tiek apie PNG. Kaip ir kiek vienoje šalyje, Popua Naujojoje Gvinėjoje, patyrėme begalią teigiamų emocijų ir turėjome laimės prisiliesti prie dar vieno nuostabaus, savito ir nepakartojamo Dievo sukurto kūrinio.

Categories: Kelionė

Leave A Reply

Your email address will not be published.